Slėptuvė ir daug vandens

2019/12/21 Administratorius 3 Komentarai

Sveiki, projekto Apleista Zona sekėjai. Greičiausiai ne vienas klaipėdietis jau pastebėjo, jog Klaipėda sparčiai tvarkosi ir apleisti objektai greitai nyksta. Tokie veiksniai privertė dar kartą pažvelgti į vietas, kurios daugeliui miestiečių plika akimi yra nematomos, o dalis išvis nežino, jog tokios egzistuoja. Šį kartą pakalbėsime ne tik apie šią, bet ir apie kitas slėptuves statytas šaltojo karo metais. Pastebėjau, jog apie tai dar nebuvau rašęs. Noriu paminėti, jog šiuo straipsniu nereikėtų remtis, kaip rimtu darbu. Visa informacija yra iš asmeninės patirties arba perskaityta ir atrinkta iš skirtingų knygų. Jeigu pastebite neatitikimų ar norite papildyti – komentarų skiltis visuomet atvira. Šį kartą lankomės užsemtoje slėptuvėje. Kartais taip nutinka, jog Maskvos geologai savo darbo statant slėptuvę neatlieka iki galo ir gruntiniai vandenys bėgant metams ją užlieja. Taip nutinka nelabai dažnai. Man asmeniškai tai tik trečia tokia slėptuvė. Vieną turime Klaipėdoje (apie ją galite paskaityti čia) ir taip pat vieną prieš keletą metų aplankiau Vilniuje. Nors drėgmė sunaikina beveik viską, kas gali būti įdomu (civilinės saugos plakatai, knygos, seni dokumentai), bet taip pat šiek tiek atbaido eilinius smalsuolius ir tuo pačiu sukurią įdomią postapokaliptinę atmosferą. Vieta paliesta tik gamtos. Vietos vaizduotei pasireikšti – daug.

Taigi, dėl ko buvo statomos slėptuvės ir kaip tai atrodė? Pasibaigus Antrajam pasauliniui karui ir prasidėjus šaltajo karo ginklavimosi varžyboms, SSRS daug dėmesio skyrė civilinei gynybai. Kiekviena nauja įmonė buvo įpareigota savo teritorijoje turėti slėptuvę, kurioje turėjo tilpti visi pamainos darbuotojai. Prasidėjo slėptuvių statyba. Slėptuvės buvo paskirstytos į penkias klases. Taip pat skyrėsi ir slėptuvių statymo vieta. Buvo du galimi variantai. Slėptuvė galėjo būti pastato rūsyje. Dažniausiai įėjimas būdavo iš pačio pastato laiptinės arba atskiros durys prie pagrindinių pastato įėjimo durų. Tokios slėptuvės dažniausiai turėdavo atsarginį išėjimą šiek tiek nuošaliau nuo pastato, jog jam sugriuvus, žmonės turėtų būdą, kaip palikti slėptuvę. Tokios slėptuvės buvo populiaresnės. Slėptuvės taip būdavo statomos, kaip atskiri požeminiai statiniai. Lygiai taip pat, kaip ir ši užsemta slėptuvė. Jos būdavo kur nors gamyklos teritorijoje, bet ne per toli, jog per nustatytą laiką joje spėtų atsidurti visi tos pamainos darbuotojai. Senose gamyklų cechuose dar ir dabar galima rasti švieslentes su pavojaus signalais. Teritorijoje būdavo pažymėtos nuorodos į slėptuves. Tokios slėptuvės dažniausiai turėdavo pagrindinį įėjimą (kartais du) ir avarinio išėjimo šachtą. Kiekvienai slėptuvei buvo priskiriama 5-7 žmonių grupė ir grupės vadas. Gavus pavojaus signalą, slėptuvės grupė turėjo pirmoji atvykti į slėptuvę ir organizuoti žmonių priėmimą. Visos slėptuvės (išskyrus slėptuves, esančias AE ribose) turėjo suteikti prieglobstį mažiausiai dvejoms dienoms.

Slėptuvių kategorijos:

Greito būdo, kaip nustatyti, kokiai kategorijai priklauso slėptuvė – neradau. Geriausia žinoma būtų atrasti slėptuvės dokumentacijos dokumentus, kuriuose turėtų būti parašyta slėptuvės talpa, o galbūt ir pati kategorija. Dažniausiai nusileidus į apačią pasižiūrime, kiek apytiksliai žmonių joje tilptų. Lietuvoje būdavo trečios arba antros kategorijos slėptuvės. Mūsų šį kartą aplankyta yra ganėtinai maža. Greičiausiai trečios kategorijos.

Pagrindinė slėptuvės patalpa. Čia turėjo būti gultai išgyvenusiems.

Slėptuvių talpa būdavo skaičiuojama taip: Vienas gultas – penkiems žmonėms. Jeigu radote 15 dviaukščių gultų, – greičiausiai slėptuvė buvo skirta 150 žmonių. Ketvirtai ir penktai kategorijai priklauso kolektyviniai apsaugos statiniai. Kitaip tariant – slėptuvės laikinam prieglobsčiui. Tai dažniausiai bus sustiprinti mokyklų rūsiai, tuneliai, garažai ir panašiai. Tokios slėptuvės dažniausiai yra skirtos apsisaugoti nuo gamtos veiksnių. Apie jas nekalbėsime.

Keliaukime į slėptuvę. Jeigu slėptuvė yra įrengta atskirai nuo pastato, pirmiausiai turėsime praeiti medines duris, kurios dėl papildomos apsaugos nuo kenksmingų medžiagų taip pat turėdavo gumines tarpines. Iš karto po to – grotos, kurios turėjo papildomai apsaugoti slėptuvę ir jos įrangą nuo žmonių, kuomet ji būdavo nenaudojama.

Nusileidus laiptais dažniausiai pagrindinės hermetinės durys būdavo pasuktos 90 laipsnių kampu. Įėjimo durys būdavo statomos pačios tvirčiausios. Skirtos apkrovai, viršijančiai pusantro ar dviejų kartų normą, reikalingą visai slėptuvės konstrukcijai. Įėjimai yra pažeidžiamiausia vieta slėptuvės konstrukcijoje: smūgio banga, prasiskverbianti į laiptų aikšteles, koridorius dėl pakartotinio atspindžio gali smarkiai padidinti perteklinį slėgį. Ant durų matote užrašyta modelį – ДУ-I-7. Tokios durys sveria 620 kilogramų.

Tarpinė patalpa.

Praėjus pirmas hermetines duris pateksime į tarpinę patalpą. Jos dydis priklausydavo nuo bendros slėptuvės talpos. Šioje patalpoje atsidurti turėjo visi nelaimėliai, kurie nespėjo patekti į pagrindinę patalpą. Paprastas hermetiškai izoliuotų patalpų atskirimas. Panašiai, kaip laivuose. Čia būdavo įrengta oro ventiliacijos sistema, jog laukiantys žmonės turėtų didesnius šansus išgyventi. Kartais būdavo ir kelios tarpinės patalpos iš eilės. Klaipėdoje to kol kas dar nemačiau.

Slėptuvės dažniausiai būdavo statomos iš monolitinio gelžbetonio, o kai kuriais atvejais – iš plytų ir kitų akmens medžiagų. Medžiagų pasirinkimas priklausė nuo reikalaujamo apsaugos laipsnio, vietos galimybių ir ekonominio pagrįstumo. Lubos dažniausiai gaminamos iš surenkamųjų gelžbetonio plokščių, ant kurių viršaus klojamas monolitinio gelžbetonio sluoksnis, kuris yra būtinas lubų atsparumui padidinti, taip pat padidinti apsaugines savybes nuo skverbiamosios radiacijos. Jei, remiantis skaičiavimu, būtina padidinti persidengimo šiluminę varžą, ant gelžbetonio plokštės klojama šilumą izoliuojanti asbesto plokštė. Ant viso šio sumuštinio – padorus sluoksnis žemių.

Sienų ir grindų hidroizoliacija buvo būtina net tuo atveju, kai gruntinio vandens lygis yra žemiau grindų, nes paviršiuje esanti drėgmė gali prasiskverbti pro žemę ir patekti į patalpas. Norėdami to išvengti, statytojai sienas dengė karšto bitumo sluoksniais, o ant betoninių grindų buvo klojamas asfalto ar kitos hidroizoliacinės medžiagos sluoksnis.

Slėptuvės taip pat turėjo būti apsaugotos nuo išorinio karščio. Atliktų tyrimų rezultatai parodė, jog šalia slėptuvės kilus gaisrui, temperatūra joje galėjo pakilti iki 300° C. Oras iš išorės turėjo būti aušinamas specialiuose žvyro ir smėlio filtruose. Taip pat kai kurios  slėptuvės turėjo oro aušintuvus – vamzdžių sistemą, per kurią cirkuliuoja šaltas vanduo. Tokiu atveju būdavo įrengiamas šulinys, kuris turėjo užtikrinti, jog šiam darbui atlikti bus pakankamai šalto vandens. Šalia slėptuvės kilus gaisrui, turėjo būti ribojamas oro patekimas į patalpas, pajungiami oro regeneravimo prietaisai arba deguonies balionai.

Oro valymui galėjo būti naudojami keramikos – metalo filtrai. Šie filtrai buvo gaminami miltelinės metalurgijos būdu iš ugniai atsparių metalų. Keraminiai – metaliniai filtrai yra sukonstruoti porėtų plokščių, žiedų ar vamzdžių pavidalu, kurie surenkami specialioje cilindro formos dėžutėje panašioje į bačką. Plokštelių ar vamzdžių skaičius nustatomas atsižvelgiant į oro ar skysčio valymo efektyvumą. Keraminiai – metaliniai filtrai galėjo veikti aukštoje temperatūroje, pasižymėjo antikorozinėmis savybėmis.

Oro kanalai, einantys iš oro įleidimo angos ( „grybo“ slėptuvės paviršiuje) į filtro vėdinimo įrenginį, yra pagaminti iš metalinių vamzdžių. Filtravimo – vėdinimo įranga montuojama atskiroje patalpoje. Standartinį bloką sudaro filtrų absorberiai FP-100, FP-100U, FP-200-59 arba FP-300, elektrinis arba rankinis ventiliatorius, eilė vožtuvų ir vamzdelių. Nuotraukoje matote rankinį ventiliatorių.

Slėptuvės būdavo prijungtos prie bendros miesto kanalizacijos, vandentiekio sistemos ir elektros tinklų, bet taip pat reikalui esant turėjo būti pilnai autonomiškos. Turėjo savo vandens atsargas. Kai kuriais atvejais – rezervines dyzelines jėgaines.

Nutrūkus elektros energijai iš išorinio tinklo, slėptuvės visus viduje esančius žmones turėjo aprūpinti avariniu apšvietimu iš nešiojamųjų prožektorių. Žvakės ir žibalinės lempos galėjo būti naudojamos riboto dydžio ir tik esant gerai ventiliacijai. Kiekvienoje slėptuvėje būtinai turėjo būti radijo stotis ir telefonas. Taip pat asmeninės apsaugos priemonės – dujokaukės, vaistinėlės, apsauginiai kostiumai. Didesnės slėptuvės turėjo savo sandėlius, kuriuose būdavo saugojamas visas šis inventorius.

Didesnės slėptuvės turėjo dyzelinius generatorius, o kartais ir kelis. Tai būdavo slėptuvės širdis, kuri garantuodavo, jog požeminis statinys bus pilnai autonomiškas. Jėgainę sudaro vidaus degimo variklis, generatorius, valdymo pultas, vandens ir alyvos radiatorius. Kuro tiekimas, reikalingas dyzelinio variklio darbui iš anksto nustatytam laikui ir kontroliniam patikrinimui, yra laikomas degalų bake . Bako talpykloje yra filtras degalų valymui, lygio matuoklis ir įtaisai degalų pripildymui ir siurbimui iš pagrindinių rezervuarų (statinės , cisternos).

Tikiuosi sužinojote kažką naujo. Šiam kartui tiek.

Visiems linksmų švenčių!