Båstnäs automobilių kapinės

2018/12/26 Administratorius 1 Komentaras

Sveiki, projekto Apleista Zona sekėjai. Metams bėgant į pabaigą privalome atsiskaityti visas skolas. Esame šiemet Jums skolingi dar vieną įspūdingą vietą, kurią aplankėme dar rudens sezonui įpusėjus. Dėl paprasčiausio laiko trūkumo ir per didelio noro per trumpą laiką pamatyti kuo daugiau, kompiuterio kietasis diskas vis kaupė ir kaupė naujas nuotraukas, kurios dabar pamažu yra sukeliamos į internetinį puslapį. Šį kartą keliaujame šiek tiek toliau nuo Lietuvos.

Vakare į automobilį susikrovus visą inventorių ir anksti nuėjus ilsėtis stengiamės užmigti. Deja, bet mintis, jog pagaliau savo akimis išvysime vietą, kuri jau nemažai metų atrodė esanti labai toli ir greičiausiai nepasiekiama neleido taip lengvai to padaryti… Suskambus žadintuvui iš lovos pakilti buvo kaip niekada lengva. Nors žadintuve laikrodis rodo dar nakties laiką, bet noras šį kartą nugalėjo nuovargį ir štai kartu su oranžine rudeniška rytine saule jau skrodžiame išilgai medinių namelių ir kraujinės dešros šalį – Švediją! Visuomet sakiau ir sakysiu, jog ruduo yra nuostabiausias laikas tyrinėti apleistas vietoves. Gamtos ir žmogaus pamirštų objektų samplaika kasmet sukuria nepaprastą grožį. Gaila, jog juo pasigrožėti turime tik porą savaičių… Na, bet šiandien ne apie gamtą. Keliaujame Norvegijos link. Prieš daug daug laiko sužinojau, jog kažkur šalia Norvegijos/Švedijos sienos slypi vieta, kuri išsiskiria tiek savo atmosfera, tiek objektais joje. Sakoma, jog tai yra antra šiurpiausia vieta Švedijoje. Privalome įsitikinti savo akimis. Tūkstančiai senovinių automobilių amžiams įkalinti tankiame Švedijos miške… Dalį jų jau baigia pasiglemžti per daug metų augantis dirvožemio sluoksnis.

Vietos istorija

Viskas prasidėjo 1950-aisiais. Ši vieta priklausė dviems broliams, Rune ir Tore Ivansson, kurie praėjus keletai metų po Antrojo pasaulinio karo čia įkūrė metalo laužo aikštelę, iš kurios pardavinėjo mašinų dalis Norvegijos gyventojams. Vieta buvo pasirinkta strategiškai patogi. Norvegijos siena yra vos už 12km kelio miško takeliais. Tuo metu Norvegijoje naujų automobilių kaina buvo pakankamai didelė. Naudotų dalių prekybos verslas sekėsi puikiai. Siekdami, jog sumanymas nežlugtų, broliai Ivansonai ir toliau pirko įvairius automobilius iš visos Švedijos. Savo verslą jie valdė iš nedidelio namuko, kuris buvo pastatytas miško pašonėje (Vėliau nuotraukose pamatysite ir jį).

Seni SAAB, VOLVO, FORD, SUNBEAM, BUICK, VOLKSWAGEN, OPEL, FIAT, CHRYSLER ir kitų žinomų gamintojų automobiliai dažniausiai buvo laikomi netoliese brolių namo buvusioje pievoje, bet labai didelė jų dalis visgi amžino atilsio atgulė kitame lauko gale esančiame miške. Per daug metų užaugo medžiai ir jų šaknys bei kamienai įkalino klasikinius automobilius ilgam. Verslas sustojo apytiksliai prieš 25 metus, kai vienas iš dviejų brolių apleido šią vietą. Tuo metu čia buvo daugiau, nei 1000 automobilių, kurie savo eilės kantriai laukia iki šiol. Nepanašu, jog greitu metu jie galėtų kažkur iškeliauti. Mistiška vieta yra gerokai nutolusi nuo artimiausios civilizacijos.

Kaip ir kiekviena panaši vieta, Bastnas automobilių kapinės turi ir savo legendą, kurios nepaminėti tikrai negaliu. Sakoma, jog didžioji dalis automobilių, o ypač senų klasikinių čia buvo palikta pasibaigus Antrajam pasauliniui karui, kai JAV kariai pamažu paliko Europą ir po savęs – savo automobilius. Kiek šioje istorijoje tiesos, niekas tiksliai pasakyti negali. Žinau tik tiek, jog panaši legenda yra pasakojama ir apie Chatillon automobilių kapines Belgijoje. Tik sakau, spręsti jums, mielieji.

Ilgi kilometrai žvyrkeliu

Privažiavus nedidelį Töcksfors miestelį, kuriame apart aukštos medinės bažnyčios ir keletos tiltų daugiau nieko atrodo nėra, sukame į kairę. Puikūs švediški asfaltuoti keliai čia ir baigiasi. Iki pat savo tikslo važiuosime miško žvyrkeliu palei didžiulį Stora Le ežerą. Siauras kelias su stačiais skardžiais ir aštriomis uolomis gal ir netrodytų didžiulė kliūtis, bet tokiu keliu važiuojame beveik 30 kilometrų. Žvyrkelį vietomis keičia miško keliukai ir galiausiai privažiuojame geltoną kelio ženklą su užrašu: „Kelias baigiasi čia“.

Pirmieji ženklai, jog esame teisingoje vietoje – keli šalikelėje medžiais apaugę automobiliai. Nusprendžiam ir savo automobilį palikti čia. Pasiimam maisto, vandens ir iš lėto lendame į tankų mišką.

Tankus ir tamsus miškas. Pirmiausia mus pasitinka visiškai tarp senų medžių įkalinti automobilių skeletai.

Einant toliau randame ir daugiau senų praėjusio amžiaus automobilių. Jausmas labai keistas. Paprastai tokių senų automobilių tikrai nepamatysi, o čia jie dar apaugę medžiais ir visiškai pamiršti. Atrodo, jog papuolei į pasaką. Siaubo pasaką.

Braunantis pro tankų mišką patenkame į medžių proskyną. Šioje vietoje daugybė tvarkingai, lyg prie prekybos centro, sustatytų automobilių. Stengiuosi vienu metu atsigrožėti ir išspausti bent kažkiek gražesnį kadrą. Kažkas gaunasi. Reikia judėti toliau. Toliau į mišką.

Siauras medžių proskynas vis keičia tankus apleistas miškas. Aiškiai matosi, kaip tvarkingai seniau buvo sustatyti automobiliai, o augantis miškas čia užėjo lyg nekontroliuojama cunamio banga.

Eismo spūstis. Eilute sustoję VW Beetle automobiliai.

Šioje vietoje nusprendžiau pasidaryti autoportretą.

Einant mišku galima pastebėti, kaip kai kurie automobiliai pamažu yra laidojami per daug metų iš lėto augančio žemių sluoksnio.

Medis išaugo tiesiai per automobilo spyruoklę. Tokių ir panašių keistų žmogaus bei gamtos samplaikų šiame miške prisižiūrėti tikrai spėjome.

Prieiname medinę trobelę. Tai tik dar vienas senojo švedų brolių verslo pėdsakų. Viduje buvo laikomos brangesnės automobilių detalės. Chromuoti bamperiai, žibintai ir salono detalės.

Tarp medžių pamatome šiek tiek įdomesnį eksponatą. Senas autobusas yra iš visų pusių apaugęs medžiais. Atrodo, jog jie aplink jį specialiai taip pasodinti buvo. Einame apžiūrėti iš arčiau.

Vairuotojo kabina. Viduryje vis dar sumontuotas stovi variklis.

Kita stotelė – Bastnas… Skaitytojai, toliau sekite projektą, nes neužilgo paskelbsiu filmuotą medžiagą iš savo pasivaikščiojimo šiuo šiurpiu mišku. Su vaizdo kamera šiek tiek detaliau pasistengiau apžiūrėti tokius eksponatus, kaip šis autobusas.

Netoliese dar vienas. Gerokai senesnis. Deja, bet smarkiai nuardytas.

Apytiksliai pusantros valandos klaidžiojome mišku skersai ir išilgai, kol pro tankiu krūmus išlindome į plačią pievą, kurioje stovėjo du namai ir šimtai automobilių.

“This car cemetery is private property. You may still look, take pictures but DO NOT take away parts. Do not destroy or in any other way disrupt this place. If you open a car door, please shut it again so the next visitor get the same experience as you did!! For info: after about 30 burglaries this year I’m fed up with it! I’ve made traps in the buildings so if you get hurt or die, I DON’T CARE! Remember in this place no one can hear you scream…”

Štai toks „malonus“ perspėjimas primena, jog esame svetimoje teritorijoje ir ganėtinai toli nuo civilizacijos…

Smarkiai apaugusi pieva su daugybe apleistų automobilių ir senasis brolių namas.

Nebegyvenamas Ivanson’ų namas ir gražus Mercedes-Benz šalia. Dabar šiek tiek apsižvalgykime po didžiulę pievą.

Net ir šioje pievoje gamta pridėjo savo pirštą. Augantis medis kiaurai perskrodė automobilį.

Bayerische Motoren Werke.

Bendra užimama automobilių kapinių teritorija yra tokia didžiulė, jog užtrukome gerą pusdienį. Vietomis buvo plotų, kuriuos apžiūrėti dėl tankaus miško buvo labai sudėtinga, bet grįžtant prie automobilio pasistengiau dar kartą viską apžiūrėti. Nepaprasta vieta su savo unikalia atmosfera buvo nauja patirtis. Panašioje vietoje lankiausi pirmą kartą. Tam kartui tiek. Greitai šiek kiek kitokiu kampu pasistengsiu Jums viską parodyti. Sekite naujienas ir iki greito!