Kukoraičių dvaro likučiai

2019/02/27 Administratorius 0 Komentarų

Artėjant kalendoriniam pavasariui šiek tiek pasivažinėjome po Klaipėdos kraštą ir aplankėm keletą buvusių Mažosios Lietuvos dvaro sodybų. Šiandien trumpai susipažinime su Kukorų kaimo istorija. Šio kaimo oficiali istorija prasideda nuo 1540 metų mokesčių rinkimo knygoje rasto užrašo „Bartel Kucker“. Tai stambiausios sodybos šeimininko Baltramiejaus Kukoro vardas ir pavardė. Tame pačiame dokumente dar minimas jo brolis arba sūnus Symon Kucker ir dar keletas darbininkų. Verčiant šį žodį „kukurai“ iš senosios prūsų – lietuvių kalbos, jis reiškia viršutinę nugaros dalį, pečius, ant kurių tada buvo pernešami kroviniai. Po šimto metų žemėlapyje gyvenvietė buvo pažymėta kaip Kukoraiten (Kukoraičiai). Toks kaimo pavadinimas buvo minimas įvairiomis variacijomis net penkiolika kartų. O iš viso rašomas virš 20 skirtingų būdų iki pat pokario laikų, kol galiausiai tapo toks, kokį mes jį žinome dabar – Kukorai.

Apie 1750 metus šiek tiek atokiau buvo įsteigta Kukorų karčiama ir vėliau – dvaras. Keturių pastatų  kompleksas buvo įkurtas šalia pagrindinio kelio. Tuo metu karčiamos turėjo nemažai įvairiausių funkcijų. Jos aprūpindavo aplinkinius kaimus prekėmis, užsiimdavo degtinės gamyba, turėjo alaus daryklą, taip pat vertėsi pašto paslaugomis, nakvynės namų verslu ir žemės ūkio veikla. Ji turėjo karališkos karčiamos statusą, mokėdama žymų pelno mokestį, nes Šilokarčiamos valdžia norėjo turėti monopoliją alaus ir degtinės gamybai, kuria išskirtinai užsiiminėjo karčiamos.

Yra vis dar išlikę dvaro liekanos – iki šių dienų vienintelis pastatas, kurį galima pamatyti, pervažiavus geležinkelį už Saugų, kairėje pusėje. Ant jo fasado užrašyta data – 1923 metai. Sklido kalbos, kad dvare buvo kilęs gaisras. Ir visai įmanoma, kad šis namas atstatytas būtent minėtu laiku.  Kas atsitiko vėliau, galima tik spėlioti – karas ir sovietų valdžia nulėmė tolimesnį dvaro likimą.

Raudonai pažymėtas išlikęs ūkinis pastatas.

Dvaro likučiai.

Žengiame į vidų.