Memelio dujų fabrikas
2013/09/17 Administratorius 0 Komentarų
Klaipėdoje netoli skulptūrų parko stovi apleistas dujų fabrikas statytas 1861 metais. Tai pirmas didesnis pramoninis statinys, pastatytas po 1854 metais Klaipėdą nusiaubusio gaisro, kurio metu sudegė apie ⅔ Klaipėdos. Fabrikas karo metais buvo smarkiai apgriautas ir šiandien galima pamatyti tik labai mažą jo dalį.
Taip atrodė išardyto dujų fabriko komplekso pastatų liekanos.
Pirmaisiais pokario metais Klaipėdos valdžia bandė atkurti šį fabriką, bet tai pasirodė nerentabilu, todėl kai kurie pastatai – ypač vertingi gazholderiai – vis dar stovi apleisti nuo pat karo laikų.
Arūno Dikšo nuotrauka.
Dar 1977 metais architektai buvo parengę gazholderių rekonstrukcijos projektą – tuomet ten ketinta įrengti alaus barą. Vėliau būta minčių dujų fabriko pastatus pritaikyti fotoateljė su laboratorijomis ir garso įrašų studijai. Net buvo užsakyti istoriniai fabriko tyrimai – bet nei šis, nei vėlesni sumanymai taip ir liko neįgyvendinti.
Buvęs administracinis pastatas.
Dvi aštuoniakampio formos raudonų plytų dujų saugyklos.
Sienos likučiai.
Istorija:
Iki 18 amžiaus buvo žinomi tik 2 šviesos šaltiniai: dienos šviesa ir ugnis. Iki 17 amžiaus pabaigos Europoje jokio gatvių apšvietimo nebuvo. Klaipėdos gatvės vakarais taip pat skendėdavo tamsoje iki pat 19 amžiaus miesto vartai būdavo uždaromi, skersai Danę nuleidžiami buomai, uostas ir miestas apmirdavo, įsigalėdavo tamsa . Turtingą miestietį arba vėlyvą svečią palydėdavo tarnas su žibintu rankoje.
Tik 1808 metais, kai laikinai mieste apsigyveno Prūsijos karalius su šeima, tai vienur, tai kitur pasirodė gatvės žibintai, o nuo 1838 m. Klaipėdos gatvės jau buvo apšviečiamos nuolat.
Dujų fabrikas pastatytas pagal Karaliaučiaus dujų fabriko direktoriaus J. Hartmano projektą. Jis ir vadovavo statyboms. Vieta duju fabrikui nebuvo patogi, nes akmens anglis, iš kurių buvo gaminamos dujos, nuo Danės uosto reikėjo vežioti vežimais. Danės krantinės grunto tyrimai parodė, kad vieta statybai netinkama. Vėliau, 1921-1923 m., fabrikas bėgiais buvo sujungtas su miesto geležinkeliu.
Dujų fabrikas ir vandentiekio įmonė. Apie 1905-1920 m. Leidėjas Robert Schmidt, Inh. Rich. Krips, Memel
Fabrikas davė pradžią miesto pramoninei zonai – vėliau greta iškilo vandentiekio įmonė, skerdykla. 1861 metais fabriko kompleksą sudarė keturiolika skirtingo dydžio ir įvairių formų pastatų: čia buvo garo katilų cechai, aparatinė, varyklos, aušyklos, spaudimo reguliavimo patalpa, dujų saugyklos, dirbtuvės, sandėliai, meistrų gyvenamasis namas ir kiti statiniai. Išvaizdesni namai grupuoti palei gatvę: dujų saugykla, administracinis pastatas su butu direktoriui. Dujos buvo laikomos metaliniuose rezervuaruose, kurie, paliekant tarpą, buvo paslėpti po mūro kiautu.
1892-1894 m. fabrikas gerokai rekonstruotas pagal inžinieriaus Šaro (Schar) projektą: dujų saugykla paaukštinta iki dviejų aukštų, pastatyta salė darbininkams, atlikti kiti pakeitimai. Rekonstrukcijos vyko ir vėliau: 1899-1900, 1916-1917 m.
Dujų fabriko teritorija plėtėsi. 1913 m. sklypo gale iškilo nauja dujų saugykla – metalinis rezervuaras. 1936 m. fabriko kompleksą sudarė jau 28 statiniai. Viename iš pastatų nuolat veikė dujinių prietaisų paroda.
Iš pradžių dujų fabrikas gamino dujas tik apšvietimui, vėliau – ir viryklėms bei pramonės įmonėms. 1930 m. miesto dujotiekio tinklas sudarė 44 kilometrus.
Pradėjus veikti elektrinėms, elektra tapo didele dujų konkurente. Tačiau tarpukario laikotarpiu atokiau nuo miesto centro esančiose gatvėse dar tebešvietė dujiniai žibintai, dujos plačiai buvo naudojamos ir buityje, ir pramonėje.
Dabar sklypas priklauso UAB „Vaiduoklių draustinis“, tačiau vertingo paveldo ateitis miglota. Bendrovė yra užsakiusi detaliojo plano rengimą, bet iki šiol nepareiškė aiškios pozicijos dėl tinkamo statinių išsaugojimo.