Vilkyčių malūnas
2016/06/29 Administratorius 1 Komentaras
Įžanga
Šiek tiek seniau nei prieš porą metų daugelis „paviršiuje“ esančių apleistų pastatų Klaipėdoje jau buvo aplankyta. Pradėjome pamažu dairytis į aplinkinius miestelius ir kaimus. Mano mėgstamiausia kryptis – senoji Rytprūsių žemė, Šilutės kryptis. Lygiai prieš du metus sužinojome apie nepaprasto grožio apleistą bažnyčią Pagėgių rajone (Apie Plaškių bažnyčią skaitykite čia). Tą dieną susiaurinome savo regėjimo lauką iki minimumo, visiškai neieškojome objektų pakeliui. Pravažiavus Priekulės miestelį, užrašų knygelė nuo trinties pradėjo kaisti. Pakelėse – galybė apleistų senų sodybų, raudonų plytų mūro plento namų, karo meto užeigų ir pramonės objektų. Buvau labai maloniai nustebintas tokia nesovietinių pastatų gausybe. Dalį šių objektų jau spėjau aprašyti, bet liko dar tiek pat. Bene labiausiai atmintyje įstrigo ir mintyse iki šiol pastoviai sukosi – didžiulis raudonų plytų mūro pramoninis objektas Vilkyčiuose. Patekti čia pavyko tik šiemet, o tiksli paskirtis paaiškėjo tik pravėrus duris.
Malūną prižiūri šalia gyvenantis vyras. Teritoriją taip pat saugo ir labai piktas šuo. Atvažiuokite su šakočiu ir galbūt jums bus suteikta malonė.
Istorija
Informacijos rinkimas šį kartą taip pat nebuvo lengvas. Buvo apklausiami šalia malūno gyvenantys žmonės. Pasirodo, jog didžioji jų dalis – buvę malūno darbuotojai. Šį kartą labiau paatviravo tik viena Vilkyčių gyventoja, bet svarbiausia informacija buvo gauta ir užsirašyta.
Pradėkime nuo pat pradžių. Nusikelkime į laikus, kai malūno dar nebuvo. Dėl ko? Dėl to, nes su malūnu susiję netoliese esantys pastatai yra nepaprasto grožio, o važiuojant pagrindiniu Šilutės keliu, juos pražioplinti labai lengva. Nesijaudinkite – visi šie pastatai turi bendrą istoriją. Taigi, pradėkime nuo pradžios. Faktas, jog ten, kur veda kelias yra gyvybė. Nesvarbu kelias betoninis, medinis ar plieninis. Apytiksliai prieš 170 metų šiauriau Vilkyčių buvo nutiestas plentas, o vėliau ir geležinkelis. Šie keliai iš pradžių ėjo tuščiais laukais, bet netrukus aplink juos „pridygo“ sodybų. Taip senasis kaimas liko pietvakariuose, o gražūs mūriniai pastatai jau buvo arčiau geležinkelio.
Senasis Vilkyčių malūnas pažymėtas 1938 metų Lietuvos žemėlapyje.
Prieš Pirmąjį pasaulinį karą Vilkyčiuose jau gyveno virš 400 žmonių. Buvo jau ir traukinių stotis, ir pašto, telegrafo skyriai. Šalia geležinkelio stoties jau buvo atidaryti užeigos namai su įvairių prekių krautuvėmis. Namus valdė Fryderikė Feldkeler, Karlas Gliutas ir Gustavas Teizingas (šis dar pardavinėdavo skanėstus).
Fotomontažo bandymas. Viešbutis „Feldkeller“ seniau ir dabar. Prie šio ex-viešbučio pirmiausia ir sustojome. Čia buvo apklausiami pirmieji gyventojai. Seniau čia buvo užeiga, viešbutis, vyninė. Sovietmečiu pastatas priklausė malūno administracijai. Jam užsidarius – butus privatizavo malūno darbuotojai. Važiuojant link vietos tikėjomės, jog daugelis tikrai prisimins šią vietą. Mūsų įtarimą patvirtino antrojo aukšto gyventojos žodžiai: „Visas kaimas šiame malūne dirbo.“ Galiniame Feldkeller pastato kieme matosi malūnas.
Už Feldkeller namo iš karto po Pirmojo pasaulinio karo (1920m.) buvo pastatytas elektrinis malūnas. Vilkyčių miestelio pašto įstaigos viename iš kambarių tuo pačiu metu buvo įkurtas malūno biuras. Vieta labai patogi – vos 30 metrų nuo malūno. Senoji Vilkyčių malūno dalis dabar matosi labai nežymiai, bet ją visgi pavyko identifikuoti.
Kairėje pusėje matosi arkiniai langai. Šis vieno aukšto pastatas yra išlikusi senojo malūno dalelė. Sovietmečiu viduje veikė dirbtuvės. Likusieji pastatai buvo pastatyti jau po Antrojo pasaulinio karo. Smagu, bent dėl to, jog sovietai pasistengė išlaikyti vientisą architektūrinį stilių.
Gruß aus Wilkieten. Linkėjimai iš Vilkyčių! Kairėje, viršutinėje atviruko dalyje matomas viešbutis „Feldkeller“. Dešiniojoje atviruko dalyje pavaizduotas paštas ir geležinkelio stotis. Senojo pašto pastate dabar taip pat gyvena senieji malūno darbuotojai.
Nuotraukos
Malūno kiemelis.Arkiniai langai senajame korpuse.
Mediniai sandėlio perdengimai.
Pagrindinė laiptinė su didžiuliais langais.
Purvas ir netvarka – nelaimingų atsitikimų priežastis!
Vaizdas iš aukščiau. Įvažiavimo vartai.
Priminimai – ant kiekvieno kampo. Šį kartą lietuviškas.
Kėdė yra esminė UE nuotraukų kompozicijos dalis.
Rusiškos svarstyklės prie pakrovimo rampos.
Pavyko atrasti šiek tiek dokumentų.
Pliusiuko prie šios vietos padėti dar nenorėčiau. Bandysime dar kartą čia atvažiuoti. Tikrai būtų verta pafotografuoti su trikoju ir kitu objektyvu. Vietą užskaitau visu šimtu procentų. Senas noras išsipildė. jau minėjau, jog pramonė – mano mėgstamiausia UE šaka, o čia „fabrikinis“ grožis liejasi per kraštus. Ačiū už dėmesį.
Vilma Laura
2024/08/11 - 9:20 pm
Praleista vaikyste sitame pastate …nuostabus prissiminimai