Vaitakiemio aštuonmetė mokykla
2017/12/12 Administratorius 0 Komentarų
Sveiki, projekto Apleista Zona sekėjai. Neseniai bendrai aprašiau žiemos sezono atidarymo išvyką į Lenkiją. Atėjo laikas iš lėto detaliai susipažinti su kiekvienu aplankytu objektu atskirai. Pradėsime nuo pačio pirmojo mūsų lankyto objekto – apleistos pradinės mokyklos netoli Lietuvos ir Lenkijos pasienio.
Trumpa priešistorė
Po Pirmojo pasaulinio karo tarp Lietuvos ir Lenkijos pradeda formuotis siena. Ūkiai buvo dalinami pusiau, kapines kirto tvoros. Seinų kraštas atiteko Lenkijai. Senieji gyventojai dar prisimena ir pasakoja apie sunkų gyvenimą tarpukario laikotarpiu. Pasienio sargyba (kopai) neleisdavo rengti lietuviškų pasilinksminimų, vakaruškų. Sutemus gaudė jaunimą, mušdavo, o pasitaikydavo, kad ir nušaudavo. Lietuviams buvo baisu ir sunku, bet jie nesėdėjo sudėję rankų, nesileido mušami, bet pradėjo ryžtingai kovoti dėl savo brangiosios kalbos, dėl lietuviškų tradicijų. Nors lenkų valdžia draudė, bet mūsų krašte pradėjo veikti Šv. Kazimiero draugija ir kiti rateliai. Kaimuose pradėta rengti vaidinimus, dainuoti per įvairius vakarėlius lietuviškas dainas. Antrajam pasauliniui karui prasidėjus ir atėjus vokiečiams, dalis gyventojų buvo iškeldinta į Lietuvą. Daugelis po karo sugrįžo į savo gimtuosius namus, bet dalis liko Lietuvoje. Jų gyvenvietėse buvo apgyvendinami lenkai. Lietuviai ir vėl nesijautė laisvi, lenkų buvo persekiojami. Lenkų kareiviai dažnai mušdavo vyrus, o kartais net ir senutes moteris, išversdavo merginų kraičio skrynias ir vogė geresnius daiktus. Mokyklose pradėta mokyti tik lenkiškai. Lietuviški pasilinksminimai ir visas kultūrinis gyvenimas buvo draudžiamas kaip ir prieš karą. Padėtis šiek tiek pagerėjo po 1953 m. Vietinių šviesuolių, jų užsispyrimo ir pastangų dėka buvo įsteigta Lietuvių Visuomeninė Kultūros Draugija (LV-KD) ir atidaryti Lietuvių kultūros namai Punske. Buvo taip pat grąžintos lietuviškos mokyklos, kurios ir tapo pagrindiniais lietuviškumo židiniais.
Vaitakiemio kaimelyje mokykla įkurta labai seniai, dar 1919 metais. Pradžioje mokykla pastovios vietos neturėjo, mokytojas vaikščiojo po namus, kuriuose rinkdavosi vaikai. Pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui, buvo įsteigta tikroji lietuviška mokykla pas vieną kaimo ūkininką. Ši mokykla buvo lietuviška ir išsilaikė iki 1926 m., kol Lenkijos vyriausybė uždarė visas lietuviškas mokyklas. Ir vėl lietuvių kalbos mokėsi tik šeimoje. Po Antrojo pasaulinio karo, vėlyvą 1949 m. rudenį, mokykla vėl atidaroma. Joje visi dalykai dėstomi lenkų kalba, bet po dvi pamokas savaitėje leidžiama mokyti lietuvių kalbos. Lietuvių kalba galutinai į mokyklą grąžinama tik 1951-aisiais. Mokykla tampa su lietuvių dėstomąja kalba, tačiau ilgus metus atskiro pastato taip ir neturėjo, o būdavo pas ūkininkus. Pagaliau mokykla buvo pradėta statyti. Naujos mokyklos atidarymo iškilmės vyko 1972 m. rudenį.
Buvo pastatytas dviejų aukštų pastatas su rūsiu. Mokykloje vaikai ne tik mokėsi, bet ir dainuodavo, šokdavo, žaisdavo lietuvių liaudies žaidimus. Įvairių švenčių proga prisimindavo lietuvių liaudies tradicijas, papročius.
Patekus pro galinį įėjimą iš karto atsirandame prie pagrindinių mokyklos laiptų.
Pirmojo aukšto holas. Durys nuotraukos dešinėje slepia laiptus į rūsį.
Padėklais užkrauta klasė pirmame pastato aukšte.
Mokytojo kambarys antrame aukšte. Mokytojai taip pat turėjo atskirą tualetą ir virtuvėlę.
Civilinė sauga. Dujokaukių filtrai.
Dar viena padėklais užkrauta klasė.
Bėgant metams mokinių smarkiai mažėjo ir 2005 m. Vasario 25 d. Punsko savivaldybės taryba priėmė ketinimą likviduoti mokyklą. Šiuo metu pastatas yra paverstas sandėliu ir priklauso netoliese esančiai fermai.